Išsiliejimo kampas.

O ar Žemei nesunku atlaikyti tokią mirusių naštą? O mirties vis daugėja ir daugėja. Karta iš kartos, karta iš kartos… Lašas po lašo, lašas po lašo… Žmonės, augalai, gyvūnai…. Gyvybė tampa tyla. O tyloje mirties vis daugėja. Ar Žemės nedusina mirtis? Kaip ji ją atlaiko? Ar gyvybės nedusina mirtis? Juk mirties tiek daug ir jos daugėja. Kur tiek mirties telpa tokioje mažoje planetoje? Mes pradedame, jausti mirtimi, matyti mirtimi, miegoti mirtimi, valgyti mirtimi… Juk mes net kvėpuojame mirtimi.

-Labas rytas, - šnabždu su liūdesiu savo dangui.

-Uhū! - po griausmingos nakties, kai mus fotkino dangus, o gal kažkas danguje įsijungę naktinį rėžimą, džiaugsmingai sušunku savyje.

-Ech, - skausmingai atsidūstu po uoduotos nakties.

-Pagaliau! - pakėlusi akis į žydrą dangų su šypsena savyje sušunku ir nutylu.

Tylėdama suprantu, kad be dangaus nebūtų ir mano džiaugsmo. Kaip aš myliu dangų…

Šokoladas, arbata,
Senas kinas ekrane
O šalia prisiminimai
Ir seni-nauji vaikinai

Vėliai vakare susėdę
Užsimiršę visą blogį
Mėgaujamės mes tyla,
Viens kitų širdies daina

O ryte pamiršę gėrį
Skubam lekiam į darbus
Vėl rutina mus užvaldė
Ir kitaip jau nebebus.

Šoka žmonės valsą,
Šoka linksmais veidais.
Širdį džiugina melodija,
Sielą žadina jausmai.

Kiekvienas žingsnis – ypatingas,
Kiekvienas suklupimas – grūdina
Visos natos sudrebina širdį,
Visi prisilietimai įstringa atmintin.

Ir visa tai – gyvenimas,
Ne šokis.
Visa tai yra dabar,
Rytoj gal nebebus.

Melodija, kurią girdi širdis.
Ugnis, kuri sušildo.
Zona kurioj skamba melodija
Ir nuaidi žodžiai.
Kalba kurią pažįsta siela
Atveria visų akis.
Ir visi supranta,
Kad be muzikos nėra vilties.

Ateik pas mane

Draugu,

Ateik pas mane

Priešu,

Ateik pas mane

Meile,

Ateik pas mane

tuo kuo buvai.

Aš priimsiu tave

Tuo kuo buvai,

Aš priimsiu tave

Draugu,

Aš priimsiu tave

Priešu,

Aš priimsiu tave

Meile,

Ateik pas mane

Liūdesiu,

Ateik pas mane

Šešėliu,

Ateik pas mane

Dvasia,

Ateik pas mane

Tuo kuo esi.

Laikas slenka

Iš mano rankų,

Ateik dabar,

Ne dieną,

Ne vakare,

Ne rytoj.

Nes tada

Bus per vėlu.

Linijos braukimas lūžusiu pieštuku tepa popierių, kaip ir ribos braukimas žodžiais - gyvenimą. Ta riba yra tokia:  nebevalia su ja bendrauti, nevalia net žiūrėti į jos pusę, nes ji agresyvi. Jos pasiteisinimas blogai miegojau niekam nelimpa ir visi šnairuodami sako tu kitokia, visiškai kitokia. Nuaidi klyksmas Užsipiskit! ir skausmingai trinkteli niekuo nenusikaltusios durys. Ir viskas, nieko daugiau jie neišgirsta. Tik tobulai baltos sienos girdi jos spiegimą ir beverčias ašaras, kurių net ji nejaučia.

Tu jos nematei. Ji tavęs nematė. Jis ją matė. Ji savęs nematė.

Šią vasarą susiradau (o gal mane surado) geriausią pasaulyje draugą. Liepos pradžioje eidama į kiemą valgyti ledų pavėsinėje pamačiau mažą juoduliuką. Pagalvojau: “fui vėl tie varnėnai karaliauja”. Bet priėjus arčiau pamačiau dailų paukštį su didelėmis, ryškiai žydromis akimis. Prisėdau šalia jo, manydama, kad jis nuskris. O jis tik paėjo į šalį kelis žingsnius ir žiūrėjo kraipydamas galvelę į mane. Tada sugalvojau jį paliesti, jis pradėjo bėgti, pagalvojau, kad jis sužeistas, todėl pasišaukiau mamą. Atėjusi ji liepė padėt jai jį sugauti. Jis neįtikėtinai greitai bėgiojo, bet aš jį nuvijau link mamos ir mama jį paėmė. Jis nei rėkė, nei kandžiojosi, tiesiog žiūrėjo į mus nieko nedarydamas. Mes pasižiūrėjom į medžius ir pamatėm du tokius pačius, šiek tiek šviesesnius paukščius, kurie keistai į mus žiūrėjo ir karksėjo, todėl mes nusprendėm jį užkelti ant garažo. Užkėlus matėm kaip tei paukščiai rodė, kur ant kokios šakelės lipti ir supratom, kad jis jauniklis. Palikom juos.

Deja, grįžus paukštelis buvo ant žemės, o jo tykojo katė. Puoliau bėgti prie paukštelio ir pačiupus jį parnešiau namo. Mama greitai suveikė man kartoninę dėžę, kurioje iškirpau skyles ir pridėjau žolės. Kitą dieną gavau iš draugės narvą, įkėliau jį į narvą, daviau jam sliekų, vabaliukų, bet jis neėdė. Todėl daviau kiaušinyje mirkyto batono su pincetu ir jis rijo lyg šimtą metų būtų neėdęs. Tą pačią dieną kai jis pasisotino išnešiau jį į lauką narvelyje, bet man jo pagailo ir aš jį išleidau. Jis tik nutūpė man ant delno ir nieko nedarė. Padėjau jį ant žolės o jis tik patampė žolės lapelius ir vėl užšoko man ant delno, nuo to laiko jis niekur neskrenda toli nuo manęs.

Dabar jis moka skristi virš medžių viršūnių, bet niekada toli neskrenda ir kai aš jį pašaukiu “Varna ateik” jis atskrenda man ant peties ir mes einam namo. Šiuo metu jis valgo viską, nuo bulvių iki šokoladų, picų ir tortų. Geria iš graužikams skirtos girdyklėlės ir dėl nieko nesirūpina. Jis kiekvieną dieną maudosi nedideliame bliūde. Erzina mano katę ir viską supranta ką sakau. Jeigu aš sakau ‘baik’ tai jis surinka ir nustoja tai daręs, jei sakau ‘einam’ jis iškart puola ant peties, jei sakau ‘ateik’ jis šalia manęs ateina ir žiūri ko noriu, jei sakau ‘ėsk’ ėda ir t.t.Jei palieku jį vieną kambaryje su mama, tai jis rėkia iš visų jėgų, išsitempia (jis daro tokią pozą kai būna išsigandęs), kai tik pasirodau, puola ant manęs ir tyli. Kartais jam trūksta dėmesio, tada jis plėšo tapetus, gėlės ir kapoja kojas ir rankas, bet jei pavaikai jį tai jis nustoja taip daręs.

Manau, kad jis įdomiausias ir juokingiausias gyvūnas kokį tik esu turėjusi.

P.s. jis ne varnas, o kuosa, tik jo vardas Varnas. :)

Štai jo nuotrauka, beabejo kaip ir žmonės jis turi žalingų įpročių. :D

Ačiū mano ateiviui, kurs mane saugo. Kiti juos vadina angelais sargais, bet aš tikiu, kad angelų nėra, kad ir kokie gražūs jie bebūtų. Įdomu kaip nežemiška, o galbūt ir žemiška tik mums nematyta gyvybės forma pastebi, kad man gresia pavojus. A? :) Stovi už manęs ir stebi mane. Tikriausiai, galbūt net padeda kapstytis iš ligos… Ne! čia jau mano paties organizmo našta. Todėl ir eina jau penkta savaitė kaip esu ligota. Vistiek pasveiksi, sako naktis, glostydama akis ir reikalaudama nusiraminti. Nusiraminau, užmigdė mane naktis.

Man rytas privertė mąstyti apie ateitį, kai atsistojus į akis įsmuko tamsa ir aš kritau žemėn. Atsimerkus atsiguliau atgal į lovą, paėmiau į rankas gitarą ir ėmiau skambint ir dainuoti, kai prie akių vokų prilipo įkyrus žodis ‘ateitis’. Padėjau gitarą, atsisėdau užsileidau ‘Vilkduja - Dovanok man akivarus’ bandžiau nusiramint, neišėjo ir štai rašau čia. Dabar mintyse kirba, o kas jei aš turiu būti auka, dėl kažko paaukota. Galbūt todėl nemirštu, o tik merdėju? Galbūt aš turiu tapti auka vėliau, galbūt manyje kažkas yra, kas padės išsigelbėti kažkam? O galbūt aš nuėjau ne tuo keliu, todėl mane užpuolė ligos ir todėl esu priversta pasikeisti, pakeisti savo gyvenimo būdą?

Labai daug klaustukų. Bet tikrai nebesuvokiu kas vyksta, kodėl aš, gal ne aš ir galbūt niekas? Sėdžiu ir atrodo, kad žiūriu iš šono kaip sėdi kažkas, kas maniau esanti aš, bet nematau galvos, matau tik visą kūną, taip lyg žiūrėčiau į save, bet toks jausmas, kad matau ne save, atsistoju, atrodo kažką pastačiau, bet ne save.

Einu gatve,

slenka vaizdai,

štai žalias namas,

rasotas jo langas,

jame verkia moteris,

jos niekas negirdi,

aš ją girdžiu,

jos niekas nemato,

aš matau,

užsikemšu ausis ranka,

užsimerkiu ir nueinu.

Nenoriu jos matyt,

nenoriu jos girdėt,

girdžiu, matau.

Einu toliau,

matau kaip muša vaiką,

girdžiu jo riksmą,

matau jo ašaras ir kraują,

užsimerkiu ir einu toliau.

Matau kaip nušauna vyrą,

paima jo 10 litų

ir pabėga.

Matau to vyro skausmą,

užsimerkiu.

Einu toliau,

geltoni lapai šiukžda man po kojom.

Nueinu prie skardžio,

nuduria peiliu mane,

matau žmogaus šypseną,

matau tamsą,

matau vandenį,

nematau skausmo,

nematau kraujo,

nematau ašarų,

nematau sulaužytų kaulų,

jaučiu kartų vandenį,

jaučiu, kad skęstu,

negaliu pajudėt.

Girdžiu kaip kažkas taria:

“Manai tai pabaiga?”

atsakau - ne

girdžiu juoką…

Užsimerkiu,

užmiegu,

gal mirštu.

Jaučiu kažkieno rankas ant mano pečių,

jos mane purto.

Atsimerkiu.

Matau žolę,

drugį, žiogą,

gėlę,

šypseną, švytinčias akis.

Nematau skausmo,

nematau kraujo,

nematau ašarų…